Share | 
 

 Egbert miegamasis

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
avataravatar
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Status quo : the King of Wessex
Faciem : Jeffrey Dean Morgan
Nomine : Unicorn, as always
Verba : 77
Aurum : 10
Veni : 2017-07-01
Age : 22
Post
Sat Jul 01, 2017 3:35 pm

***
Back to top Go down
View user profile
avataravatar
Destiny is all.
Destiny is all.
Faciem : ---
Verba : 59
Aurum : 1
Veni : 2017-07-05
Post
Thu Jul 06, 2017 4:06 pm

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, šis apsilankymas vyro kambarį, buvo vienas iš nedaugelio per pastarąjį laiką. Kiekviena, nauja žinia, apie merginą, kuri šildo tiek metų mylėto Egberto lovą, paskatino karalienę ne vien įsirengti atskirą kambarį, bet ir nebesugrįžti į šį, kadaise judviejų buvusį miegamajį. Ant didelės, karališkos lovos gulėjo jauna, dar, tikriausiai net pilnametystės nesulaukusi mergina, su durklu krūtinėje. Jos didelės, ramumu dvelkiančios akys nebuvo užmerktos, žvelgė, kažkur, į aukštas lubas, tačiau aišku viena- mergina jau kelias valandas yra nebegyva. Tik neaišku nuo ko- ar ją įveikė nuodų dozė, kuri buvo merginos vyne, ar ją pribaigė durklas, kurio dėka jauna panelė nukraujavo.
Krauju išdabinti karaliaus patalai, ir tuščias, priešais lovą, ant minkštos kėdės įsitaisiusios karalienės žvilgsnis, tarsi pametė laiko nuovoką. Iš tiesų, Aelswith nebesuvokė, kiek laiko ji taip sėdi, neprisiversdama pajudėti.
Ne, tai ne pirmoji moters matoma mirtis, ir jos tai nešokiruoja. Sunku patikėti, kad tiek metų statyta santuoka, pagrįsta pasitikėjimu ir pagarba gali užsibaigti šitaip- kiekvienos jaunos merginos mirtimi. Karalienė, Egbert nelaimei sumedžioja kiekvieną, kuri kada nors yra atsidūrusi jos vyro pataluose, galima net pasakyti, kad karališkieji miegamieji yra asmeninės kapinės.
Back to top Go down
View user profile
avataravatar
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Status quo : the King of Wessex
Faciem : Jeffrey Dean Morgan
Nomine : Unicorn, as always
Verba : 77
Aurum : 10
Veni : 2017-07-01
Age : 22
Post
Thu Jul 06, 2017 4:27 pm

Tiesą sakant, nė vienas iš jų nenorėjo taip elgtis. Turbūt nei Egbertas giliai viduje nenorėjo prasidėti su kokia nors kita moterimi, nei Aelswith nenorėjo žudyti tų vargšių mergaičių – kitaip jų nė nepavadinsi, atsižvelgiant į jų amžių – tačiau pavydas darė savo. Vyras galvojo taip atkreipsiąs žmonos dėmesį ir ši galbūt sugrįš pas jį, o ji, žudydama tas merginas galvojo, jog pats Sebastianas supras padaręs klaidą ir mels jos atleidimo. Problema tame, jog jie abu nenorėjo nusileisti ir taip tik dar labiau artino save prie skyrybų slenksčio, kas viduramžiais buvo baisi nuodėmė.
Po eilinio pabuvimo su viena kilminga mergina, Mortimer išėjo iš kambario, leisdamas jai susitvarkyti, o pats nuėjo pasivaikščioti po sodą, kuris buvo netoli pilies. Jis vis mąstė, kaip sugebėjo ateiti iki šio momento, šios akimirkos. Juk jų santykiai nusimatė tokie gražūs, tokie tyri. Egbertas turėtų džiaugtis, kadangi jam pavyko vesti merginą, kurią mylėjo ir vis dar tebemyli...na, bent jau savotiškai. Tai kodėl jų santykiai priėjo aklavietę? Kodėl jie nesugeba išspręsti įsisenėjusių problemų?
Grįžęs į savo kambarį vyras trumpam sustojo tarpduryje, kai išvydo bedvasį merginos kūną. Veidas neparodė jokių emocijų, jau buvo pratęs prie Aelswith išsišokimų. Tiesa, šįkart viskas buvo kiek kitaip – mergina buvo kilmingo luomo, bus sudėtinga nuslėpti žmogžudystės faktą.
-          Ar gali paaiškinti, ką veiki mano kambaryje? Kiek atsimenu paskutinį kartą čia buvai užėjusi prieš penkis metus ir buvau radęs identišką vaizdą. – tarstelėjęs vyras žvilgtelėjo į savo žmoną, tačiau tik sunkiai atsiduso ir nuėjo prie stalelio, stovinčio netoli lovos, bei įsipylė vyno. Pasukiojęs gal į šonus jis įkvėpė gėrimo aromato.
-          Nori nunuodyti ir mane, Aelswith? – pasisukęs profiliu Sebastianas padėjo taurę, pilną vyno, ant stalo. Jei jis būtų atsigėręs to vyno, būdamas su mergina...jis galbūt gulėtų su ja lovoje negyvas.
Back to top Go down
View user profile
avataravatar
Destiny is all.
Destiny is all.
Faciem : ---
Verba : 59
Aurum : 1
Veni : 2017-07-05
Post
Thu Jul 06, 2017 4:53 pm

Pagrindinė Aelswith bėda buvo jos savigarba. Tik per ją, karalienė atsisakė atlikti žmonos pareigą, kas tikriausiai skatino Egbertą malonumų ieškotis kitur. Kitaip tariant jie abu buvo vienodai kalti dėl tokios baigties. Tačiau nei vienas iki šiol taip ir nepasimokė. Aelswith nesugrįžo į vyro miegamąjį kaip žmona, na o Egbert nenustojo guldytis kiekvienos, pasitaikiusios jo kelyje. Būti karaliaus meiluže savotiška garbė, statusas, o būti žmona, kurios vyras miega su kitomis, aiški nepagarba sau. Būtent to moteris negalėjo pakęsti.
Neaišku, kiek laiko praėjo, kai Aelswith nenusukdama akių žvelgė į šią vargšę merginą, kuri, nebuvo dėl nieko kalta, ir kaip greitai karalius sugrįžo į kambarį. Karalienė nesujudėjo Egbertui prašnekus, jam einant prie staliuko, ir tik, praėjus keliom sekundėm nuo pasigirdusio klausimo, moteris galiausiai pakilo nuo kėdės, išsitiesdama visu ūgiu, bei nužvelgdama vyrą.
- Jei gerai pamenu tai ir mano kambarys. Bent jau buvo. Užėjau, ieškodama tavęs, ir pamačiau... šitą, vietoje, kuri jai nepriklauso. Turėjau susidoroti su tuo,- ramiai, kiek žemesniu nei įprasta balsu, su nekaltumo gaidele prabilusi karalienė rūsčiai nužvelgė sutuoktinį, kuris nepatikliai uostė ąsotį su vynu. Tik dabar, pasigirdus sekančiam klausimui, moters veide pasirodė šypsena, primenanti psichinės ligonės vypsnį.
- Per daug gerai tave pažįstu, žinau, kad negertum nieko, iš atsitiktinai palikto ąsočio, todėl ne, nenorėjau tavęs nunuodyti. Tu mano vyras. Mano karalius.,- balsas neprarado grėsmingumo, tačiau apsigobė neįsivaizduojama ramybe.
- Tačiau kiek dar ilgai, Egbert? Kiek ilgai turėsiu šalinti jas visas, kol susiprasi, kad aš esu tavo žmona? Tavo karalienė?,- pyktis, apmaudas trumpam užgožė ramybę. Aelswith stovėjo kaip stovėjusi, dabar, nė akies krašteliu nekreipdama dėmesio į lavoną ant Egbert lovos, tai ne pirma negyva mergina, akivaizdu, ir ne paskutinė.
Back to top Go down
View user profile
avataravatar
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Status quo : the King of Wessex
Faciem : Jeffrey Dean Morgan
Nomine : Unicorn, as always
Verba : 77
Aurum : 10
Veni : 2017-07-01
Age : 22
Post
Thu Jul 06, 2017 9:18 pm

Kaip ir minėjau, jie abudu buvo pernelyg užsispyrę. Jei Egbertas būtų nustojęs vestis kitas moteris arba merginas į savo miegamąjį, dar būtų išlikęs didelis klausimas ar Aelswith būtų grįžusi pas jį. Tam nebuvo jokių garantijų, todėl vyras taip ir nenustojo vestis kitų, kurios galėtų jam šildyti lovą arba tiesiog su kuriomis galėtų apie ką nors padiskutuoti. Faktas, ėjo kalbos apie tai, jog Sebastiano meilužės ilgai negyvena, todėl surasti drąsuolę, kuri vis dėlto žengtų į jo miegamąjį buvo nelengva užduotis. Ir visgi, vyras, nors ir amžiuje, sulaukdavo tikrai nemažai dėmesio iš moterų, todėl rinktis jam tikrai buvo iš ko. Problema tame, kad jis nenorėjo rinktis. Jam visus tuos metus užteko Aelswith, užtektų ir dabar, tačiau jis principingas, todėl tokio žaidimo taip ir nenutraukė.
-          Taip, tu teisingai pasakei. Buvo. Dabar čia nebe tavo, o mano kambarys, todėl vis dar nesuprantu, ką čia veiki. – atsisukęs Egbertas perliejo moterį jam nebūdingu šaltu žvilgsniu. Net pats savęs neatpažino, juk į šią moterį jis visada žvelgdavo su meile ir visišku pasitikėjimu.
-          O tau ši vieta ar priklauso, Aelswith? Kiek atsimenu, tau gan seniai nelabai rūpi, kas atliks tavo pareigas man. – nusisukęs jis žvilgtelėjo į kraujo klane gulinčią merginą. Nors ir buvo griežtas ir nuožmus, Sebastianas gerbė mirusiuosius, todėl atsargiai užmerkė jai akis ir užklojo jos galva paklode, kuri buvo sutepta jos pačios krauju. Vėliau reikės pakviesti sargybinius, jog jie visa tai sutvarkytų.
-          Tiek ilgai, kol suprasi, jog pirmiausia turėčiau būti tavo vyras, o tik vėliau karalius. Visa tai tęsis tol, kol tu negrįši ir neužimsi sau priklausančios vietos, nors dabar kyla klausimas ar ta vieta vis dar priklauso tau, kai tos merginos žino daugiau apie mane, nei kad mano žmona, - tai pasakęs Egbertas vos suraukė antakius, tačiau neilgam. Jo veidas vėl tapo ramus, bejausmis. Priėjęs prie lango vyras žvelgė į atsiveriantį vaizdą, apie kažką mąstė.
Back to top Go down
View user profile
avataravatar
Destiny is all.
Destiny is all.
Faciem : ---
Verba : 59
Aurum : 1
Veni : 2017-07-05
Post
Thu Jul 06, 2017 9:45 pm

Ir kaip gi, kokia mergina nesutiktų atsidurti šalia karaliaus. Galbūt su laiku gauti paramą ir šiltą karaliaus sparną nuo visų nelaimių, kurios karts nuo karto aplanko pilį. Nesvarbu, kokios kalbos sklinda apie visas, apsilankiusias Egbert kambaryje, tų merginų atsiras vis daugiau. O kaip gi karaliaus žavesys? Jei dabar leistų situacija, Aelseith šypsotųsi, prisiminusi savo vyro flirtą ir tą širdžiai mielą čiulbėjimą prie pat ausies. Tačiau šioje situacijoje Sebastian elgėsi neteisingai. Nemalonu buvo girdėti, kad kambarys, kuris priklausė ir Aelswith, dabar buvo nusavinamas. Ir, nesvarbu, kad karalienė pasirinko pati išeiti.
Karaliui prabilus ir nuožmiu žvilgsniu nužvelgus Mortimer, ši, tik dailiai šyptelėjo, lėtai žengdama arčiau vyro. Vos tik jis pasidarė ranka pasiekiamas, moteris, viena ranka suėmė Egbert smakrą, stipriai jį suspausdama tarp pirštų bei lengvai palenkdama žemyn, kad sutuoktinio žvilgsnis sugautų jos akis.
- Nesakyk kad nerūpi. Nedrįsk sakyti, kad buvau tau bloga žmona.. Iki pirmo tavo nuklydimo į kairę. Antra jaunystė prasidėjo? Trūksta jaudulio? KO tau trūko?,- sulig kiekvienu žodžiu moters balsas taip pat rūstėjo ir griežtėjo, o akys vis labiau merkėsi. Paskutinio klausimo žodžius kone išrėkusi Aelswith trumpam nutilo, giliai įkvėpdama oro, tačiau nė sykio nenuleisdama akių nuo vyro.
- Ir tikiesi, kad aš lyg niekur nieko grįšiu į tavo lovą, į lovą, kurioje gulėjo visos jos...,- panieka, ir ironija sklido iš moters lūpų, o žvilgsnis pervėrė merginos lavoną, gulintį vietoje, kuri, kadaise priklausė jai.
- Neduok dieve būsi pasigavęs kokį sifilį ar dar kažką. Gėda būtų man, karalienei, perėmusiai šį užkratą iš pasileidusio karaliaus. Jei būtų buvusi bent viena..,- Aelswith, buvo beveik tikra, kad karalius pakankamai protingas ir renkasi tik geras suguluves, nesergančias jokiomis ligomis, tačiau mažų dvejonių savo vyrui moteris turėjo suteikti. Gal bent tada jis būtų supratęs, kodėl Mortimer jau kuris laikas nenori būti jo žmona, kaip priklauso.
Aelswith paleido savo vyro veidą ir pasitraukė kelis žingsnius, rankomis apsikabindama save per krūtinę, bei akimirką nutilo. Rodos, ginčas turėtų pamažu rimti, o valdovai, išvien imtų galvoti kaip tvarkingai susidoroti su lavonu. Tačiau, Egbertui, rodės, dar buvo maža.
- Nedrįsk, girdi, nedrįsk tų mergiščių lyginti su manimi.. Kelios vyno taurės, atrišančios liežuvį ir jos jau pačios geriausios klausytojos ir patarėjos? Mes buvome kartu išvien, Egbertai, metų metus. Klydome ne kartą, Tu klydai ne kartą, ir aš tave palaikiau. Mūsų karalystė klesti, mes visada veikėme iš vien. Nei viena, nei viena iš tų piemenių neužims mano vietos!,- Ne, Aelswith nebijojo prarasti karūnos. Iš ties, aukso papuošalas moteriai mažai ką reiškė. Tai Egbertas, vyras, su kuriuo, kaip su sau lygiu, moteris žengė per metų metus, per gerą ir blogą, o dabar, jis maino ją į kažkokius vienos nakties nuotykius.
- Prisiekiu dievu, išnuodysiu kiekvieną šios pilies mergiščią, kol suprasi, kad aš tau visada turėjau būti vienintelė! Girdi mane?!,- Kai karalius apsiramino ir žvelgė per langą, karalienė buvo ta, kuri įsiaudrino. Ir tai buvo ne grasinimas. Egbertas turėjo suprasti, kad Aelswith atsako už kiekvieną savo žodį, ir kad ji tikrai padarys tai ką sako.
Back to top Go down
View user profile
avataravatar
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Status quo : the King of Wessex
Faciem : Jeffrey Dean Morgan
Nomine : Unicorn, as always
Verba : 77
Aurum : 10
Veni : 2017-07-01
Age : 22
Post
Thu Jul 06, 2017 10:23 pm

Vyrai visada buvo tokie, moteriai reikėjo su tuo susitaikyti arba su tuo apsiprasti. Jei tu pasirinkai išeiti, tai žinok, jog jis tai tau primins visą gyvenimą. Taip ir Egbertas – jis niekuo nesiskyrė nuo kitų vyrų. Jam buvo didelis įžeidimas, kai Aelswith išsikraustė iš jų bendro miegamojo. Tiesa, jis nieko dėl to nesakė, nes pats buvo dėl to kaltas. Jis vedė jaunas, vos sulaukęs pilnametystės. Sebastianas galėjo pasigirti, jog praktiškai dvidešimt metų buvo ištikimas vieninteliai moteriai, su kuria vienintele ir buvo patį pirmąjį kartą, tačiau metai eina, tu sensti ir supranti, jog gyvenime nieko neišbandei. Nieko...naujo? Taip, skamba kvailai ir banaliai, tačiau Egbertas suprato norintis kažko naujo. Jis niekada nesiskundė savo žmona, ji buvo viskas, ko kada nors jis būtų norėjęs iš moters, tačiau taip gavosi...ir vyras manė, jog kūniška išdavystė neprilygsta emocinei. Jis juk visada mylėjo Aelswith ir niekas niekada nebūtų užėmęs tos vietos jo širdyje, kuri priklausė moteriai, tačiau, žinoma, jai atrodė kitaip. Tai vis tiek buvo išdavystė ir pirmoji po tiek laiko. Nieko nuostabaus, jog moteris tai sunkiai išgyveno. Dabar, galbūt, ji su tuo susigyveno, tačiau kiekviena nauja mergina, apsilankanti pas Sebastianą, vis tiek galimai skaudina ją, tačiau vyras to nemato. Jie niekada nesusėdo ir normaliai apie tai nepasikalbėjo.
-          Man trūksta merginos, kurią aš pamilau. Ji dingo. – ramiausiai tai pasakęs vyras įrėmė žvilgsnį į Aelswith, ieškodamas jos akyse to, ką matydavo tada, kai jie dar slapta susitikėjo. Tos tyros meilės, susižavėjimo. Gal ir naivu to tikėtis, juk metai daro savo, tačiau Egbertui tas buvo būtina. Jei jis to neįžvelgia, vadinasi meilė dingo.
Į tolimesnius moters žodžius Sebastianas nieko neatsakė, tik tvirčiau suspaudė lūpas, žvilgsnį išlaikydamas prie lango. Tos merginos bent jau žinojo apie tai, kokia šiuo metu sudėtinga yra vyro sveikata. O ar Aelswith jo paklausė, kaip jis jaučiasi? Žinoma, nuovargis, vagojantis jo veidą, buvo nuolatinis, tačiau paskutiniu metu jis patyrė labai keistų momentų. Pilies gydytojas teigė, jog toks jaudinimasis gali iššaukti infarktą arba dar blogiau – visai prikaustyti Egbertą prie lovos. Visos tos vestuvės, pagrobimai, karai...viskas susidėjo į vieną, o vyro širdis nebebuvo tokia stipri, jog galėtų viską atlaikyti.
-          Gana! Užteks tos vieningos karalystės, girdi? Mes kalbame apie mus, o ne apie vieningą karalystę. Jei to nesupranti, tada nešdinkis iš mano kambario ir palik mane vieną. – suriaumojęs jis trinktelėjo kumščiu per stalą, tačiau savo žvilgsnio į moterį nenukreipė, nes tai jau nebebūtų tas pats vyras, už kurio Aelswith ištekėjo.
Back to top Go down
View user profile
avataravatar
Destiny is all.
Destiny is all.
Faciem : ---
Verba : 59
Aurum : 1
Veni : 2017-07-05
Post
Fri Jul 07, 2017 12:25 pm

Ir štai, tas momentas atėjo. Eilinį kartą. Po eilinės išdavystės. Tie aiškinimaisi, bandymas suprasti vienas kitą, galiausiai užsibaigiantys pykčiais. Aelswith iš paskutiniųjų nenorėjo tikėti, kad ši santuoka gali imti byrėti. Tiek metų, praleistų neveltui, o ir Egbertas, visad buvo ir bus vienintelė, ta tikroji meilė. Gaila, kad moteris, akmenėjanti per visus tuos metus, nebesugeba to parodyti. Sutuoktiniui prabilus, Aelswith tik blausiai šyptelėjo.
- Tos merginos nebėra, Egbertai. Ji užaugo. Jos vietoje tu abar matai moterį, karalienę. Lygiai taip pat, kaip ir nebėra vaikino, dėl kurio kadaise jūras perplaukti buvau pažadėjusi. Nebegalime tikėtis, kad būsime tuo kuo buvome, tačiau visada galime pasirinkti kuo būti.. Bet žinoma, gražios kalbos tokiomis ir telieka..,- apgailestaujančiai užbaigusi savo, šį kartą ramią, gal net kiek niūrią šneką, moteris trumpam nutilo. Iki pat tol, kol šių rūmų karalius nepakėlė balso prieš Mortimer.
Tačiau kas kaltas, kad karalius, užuot atėjęs pas žmoną, guodžiasi pirmai sutiktai? Kas kaltas, kad karalius, užuot žinojęs, kad Aelswith visada bus šalia, iki pat mirties, kaip Dievas numatė, jis paguodos ieško tose jaunose mergaitėse, palikdamas savo žmoną už borto. Vieną. Juk Aelswith per visus tuos metus nėra sugulusi su jokiu kitu vyru, apart savo sutuoktinio. Galbūt, tai labiausiai skaudino moterį.
Po ganėtinai garsaus Egbert šūksnio, Aelswith trumpam užsimerkė, giliai įkvėpdama oro. Tada ji vėl priėjo arčiau vyro, uždėdama savo ranką jam ant peties.
- Aš nenoriu išeiti.. Niekada nenorėjau. Tačiau nebūsiu ta žmona, iš kurios už nugaros juokiasi, jog vyras eina per visas, o galiausiai, kaip paskutinį tašką, pasilieka savo moterį.,- Aelswith balsas iš švelnaus pamažu žemėjo ir griežtėjo.
- Tačiau jei jauti, jog tave palikau vieną, tada problema tavyje, ne manyje. Mes ilgi metai kartu, ir puikiai žinau, jog nepakeisime vienas kito. Aš niekada tavęs nepalikau, niekada ir nepaliksiu, tačiau, nepamiršk, mes turime du vaikus, kuriems taip pat reikia motinos, kaip tau žmonos.. Atleisk, jei jautei, jog tave apleidau...- Aelswith pavargo nuo nuolatinių pykčių, įtampų ir sėdėjimo kaip ant elektros kėdės, kuri, nežinia kada įsijungs ir nukrės. Tačiau neaišku, kiek visų šitų išsakytų žodžių pasieks Sebastian ausis. O kartoti vis tą patį, moteris jau pavargo. Paleidusi vyro petį, karalienė lengvai ir lėtai pasuko durų link. Egbert nė karto nepažvelgė, akivaizdu, matyti savo žmonos vyras nenori, tad, Mortimer nesiruošė maišytis po akimis.
- Tu buvai pirmas vyras mano gyvenime. Pirmasis ir vienintelis kurį pamilau. Vienintelis, kurį mylėsiu iki mirties, kaip kadaise prisiekėme vienas kitam. Tikiuosi, to nepamirši...,- tyliai ištarusi paskutinius žodžius, Aelswith akimirkai sustojo. Kaip ji ir sakė, išeiti nenorėjo, tad, nesiskubino to daryti.
Back to top Go down
View user profile
avataravatar
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Reality is an illusion caused by lack of alcohol.
Status quo : the King of Wessex
Faciem : Jeffrey Dean Morgan
Nomine : Unicorn, as always
Verba : 77
Aurum : 10
Veni : 2017-07-01
Age : 22
Post
Fri Jul 07, 2017 10:55 pm

Tas moters šaltumas kiekvienais metais ir atstumia Egbertą. Juk jis nesupranta, ką Aelswith galvoja, ko norėtų ir aš išvis jai patinka vyro kompanija. Ypatingai po vaikų gimimo pasijautė visas tas atšalimas ir atstumo palaikymas. Vis dėlto, Sebastianas tada leido jai atgauti jėgas ir rūpintis tik vaikais, tačiau nematė, jog visa tai užtruks taip ilgai. Vėliau nė pats vyras nebežinojo, kaip prie Aelswith prieiti, nes kiekvienas jo prisilietimas ar noras būti šalia išaukdavo moters atstūmimą. Jai tai skaudėjo galvą, tai ji staiga išlėkdavo pasižiūrėti ar auklė tikrai gerai pasirūpino vaikais...o Egbertas negaudavo visiškai jokio dėmesio iš savo moters. O kai, atrodo, ji pradėjo jį rodyti, jam jo jau nebereikėjo. Vyras nenorėjo dar kartą būti atstumtas, todėl visada ir prisilaikė atstumo ir prisiliesdavo prie savo žmonos tik labai ypatingais atvejais ir tai su baime, kad jo ranka bus vėl nustumta, patraukta tarsi jo prisilietimas būtų šlykštus.
-          Tai kas, kad užaugo. Ji niekada nebuvo tokia šalta ir bejausmė. Kodėl tu tokia? Aš nebežinau, kaip prie tavęs prieiti, jog nebūčiau atstumtas. – žiūrėdamas pro langą tarė Sebastianas ir viena ranka nežymiai pasitrynė akis. Pasisukęs į savo lovą vis dar galėjo aiškiai matyti po paklode gulintį merginos lavoną. Jį reikia kažkur paslėpti. Kaip ir visus merginų lavonus, kurių atsiradimu, žinoma, pasirūpindavo Aelswith.
-          Vaikai jau tuoj suaugs. Kai jie pradės kurti savo gyvenimą, ar ir tada sakysi, jog jiems reikia motinos?  - pagaliau pažvelgęs į moterį, Egbertas suprato pasakęs tai kiek šiurkščiai, lyg jam visai nerūpėtų vaikų gerovė, tačiau jis jau pamiršo, ką reiškia turėti mylinčią žmoną, todėl nieko nuostabaus, jog yra šiek tiek piktas. Jie tarsi turėjo nebylų susitarimą, jog kartu augins vaikus, juos mylės ir išaugins juos žmonėmis su morale ir stipriomis vertybėmis, tačiau kas bus, kai vaikai išeis? Jų santuoka dabar, galima sakyti, stovėjo tiktai ant vaikų. Jiems išėjus ir sukūrus savo gyvenimą nebuvo aišku, kaip tada bendraus Egbertas ir Aelswith.
Į kitus moters žodžius Sebastianas nieko neatsakė. O ir nebuvo ką. Moteris turėjo žinoti, jog jis jai jaučia dar daugiau, nei kad ši jam, kadangi niekada net nesvarstė dėl nuolatinių merginų nužudymų Aelswith bausti. Vyras juk turėjo tokią teisę ir galėjo pasinaudoti, tačiau niekada nė žodžiu apie tai neužsiminė. Be to, jis praktiškai kiekvieną dieną kartodavo moteriai, kaip šią myli. Mylėjo ją dar karščiau, kai ši padovanojo jam du vaikus, tačiau dabar Egbertas negalėjo to žodžio ištarsi. Nesugebėjo. Turbūt baimė būti atstumtam buvo didesnė, nei noras ištarti „myliu“ mylimai moteriai.
Back to top Go down
View user profile
Sponsored content
Post

Back to top Go down
 
Egbert miegamasis
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1
 Similar topics
-
» Homestuck hex codes

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
 :: Miegamieji-
Jump to: