Situacija

Viduramžiai. Devinto amžiaus pabaiga. Kaip niekad susiskaldžiusi Anglija. Vienoje pusėje - krikščioniška Wessex karalysė, savo netvirtame kumštyje laikanti Mersiją ir Nortunbriją, o kitoje - didžiulės Damų - vikingų užimtos teritorijos, it koks ugnies pleištas skiriantis šiaurinę ir pietinę Angliją. Reidai jau senai tapo saksų kasdienybe ir niekas nesugeba suvaldyti vikingų puolimų. Nors Wessex karaliaus Egberto galvoje ir sukasi mintys apie vieningą Angliją, jis nepalieka savo sostinės Winchester, lyg bijodamas susidurti su Guthrum kariuomene, žygiuojančia palei Temzę. Tai laikas kai sienos tokios nestabilios, kad žemėlapius reiktų perbraižyti kasdien. Tvirtovės, krenta it lapai nuo danų rankos, o visa Anglija dreba išgirdusi apie naujų laivų pasirodymą pakrantėje. Niekas nėra tikras dėl to ką atneš kita diena. Aišku viena, jog sąvokos "Danas" ir "Saksas" vis labiau kinta, kadangi vikingų užiimtose teritorijose šios dvi tautos dažnais atvejais susigyveno. Tačiau, Anglijos pietūs - Wessex, vis dar priešinasi. Tai paskutinė likusi nepakitusi Saksų karalystė. Jei ne Egbertas, danai jau senai būtų pasiglemžę visą Angliją.